NAUJIENOS

Kaip dažnai šeimos nariai randa laiko tiesiog pasikalbėti apie tai, kaip jaučiasi, ko bijo, kuo džiaugiasi ar ko tikisi vieni iš kitų? Gyvenimo tempe, kupiname mokyklos, darbo, pareigų ir ekranų, dažnai pritrūksta vietos nuoširdžiam pokalbiui. Štai čia į pagalbą ateina socialinės darbuotojos, dirbančios su šeimomis, Violetos Staugaitienės rugpjūčio mėnesį organizuota žaidybinė veikla vaikams ir tėvams. Žaidimo šeimoms tikslas – padėti šeimos nariams išgirsti vienas kitą, stiprinti tarpusavio santykius, skatinti empatiją, kuriant stipresnį emocinį ryšį per atvirus pokalbius.

Žaidimo metu šeimos atsakinėjo į klausimus – vieni jų skirti tėvams, kiti vaikams. Tėvai atsakinėjo į klausimus apie vaikus, o vaikai – apie savo tėvus. Klausimai apėmė ne tik kasdienybę, bet ir gilesnes temas: jausmus, neišsakytus poreikius, svajones, konfliktų sprendimą. Šalia rimtų klausimų šeimos nariai buvo kviesti ir kurti kartu: sugalvoti šeimos šūkį, nupiešti emociją ore, atspėti vienas kito mintis ar net suvaidinti situaciją. Tokio pobūdžio bendros veiklos ne tik suartina, bet ir leidžia pažvelgti į save ar šalia esantį iš šalies – su švelnumu ir šypsena.

Veiklos metu netrūko emocijų, gilių atodūsių, nustebimų ir šypsenų. Kai kuriems tai buvo pirmas kartas, kai šeimos nariai drąsiai pasidalino savo jausmais, o vaikų žodžiai tėvams ar vaikų žodžiai tėvams – tapo mažomis emocinėmis pergalėmis. Šios akimirkos buvo kupinos nuoširdumo, juoko ašarų – tai ženklas, kad šeimos ne tik kalbėjosi, bet ir klausėsi. Žaidybinė veikla ne tik suteikė galimybę geriau pažinti vieni kitus, bet ir leido išgirsti, ką kiekvienas jaučia, galvoja ir kuo gyvena.

Parengė Socialinė darbuotoja dirbanti su šeima, Violeta Staugaitienė

Šilti jausmai Tėvynei ugdomi  puoselėjant meilę sau, savo šaliai, pagarbą kultūrai, kalbai ir tradicijoms. Mus supančios aplinkos pažinimas padeda ne tik geriau suprasti savo identitetą, bet ir ugdo pagarbą savo šalies istorijai, pasiekimams. Socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Kristina Baršauskienė vykdo įvairias veiklas, kurių tikslas ugdyti šeimose augančių vaikų patriotiškumą, pilietinę ir tautinę savimonę, savo šalies kultūros bei istorijos pažinimą, diegiant suvokimą, kad valstybė – tai MES ir pokytis prasideda nuo mūsų. Kad tikroji pilietiškumo jėga ir slypi mažose, bet nuoširdžiose kasdieninėse pastangose. Meilė sau, kitam, gamtai ir Tėvynei – tai vertybės, kurios turėtų lydėti mus kiekviename žingsnyje. Tėvai, kartu su vaikais šventė  ir minėjo valstybines šventes namuose arba  dalyvaudami renginiuose, fiksavo akimirkų emocijas nuotraukose. Vyko pokalbiai, kodėl šios dienos yra svarbios ir minimos kasmet, kokie yra valstybės simboliai, jų reikšmė, ką reiškia būti nepriklausomais, pilietiškumas - labiau pareiga ar atsakomybė?

Birželio 28-29 d. socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Kristina Baršauskienė kartu su šeimose augančiais jaunuoliais dalyvavo savaitgalinėje jaunimo stovykloje „Aš širdyje – partizanas“. Projektas finansuotas iš Šakių rajono savivaldybės jaunimo iniciatyvų programos. Vykdė projektą – neformali Šilgalių kaimo jaunimo grupė bendradarbiaudama su Slavikų seniūnijos bendruomenės centru. Tai ne tik projektas, tai gyvas jausmas širdyje, ryžtas saugoti mūsų tapatybę, tai gražios bendrystės rezultatas. Vykdytos veiklos tapo prasminga kelione į mūsų krašto istoriją, stiprino ryšį tarp kartų, ugdė ir stiprino pilietiškumą ir patriotiškumą.

Išbandę save Lekėčiuose žygyje Rūdšilio partizanų takais, pėstute keliavome į VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Šilgalių pasienio užkardą – susipažinti su pasieniečio profesija ir darbo specifika. Vakaras prie laužo: filmo „Poetas“ peržiūra ir aptarimas, žaidimai, jaukūs pasikalbėjimai, kepti zefyrai ir šiluma prie ugnies.

Stovyklos rytas prasidėjo energingai – rytinė mankšta po atviru dangumi. Jaunimas ne tik pramankštino raumenis,  bet ir pasiruošė kupinai įspūdžių dienai. Vėliau laukė įdomi ir įkvepianti paskaita apie Lietuvos partizanus – kovotojus už mūsų laisvę, istorijos apie partizaninį judėjimą ir kaip šiandieninė Lietuvos kariuomenė yra išaugusi, moderni ir stipri! Po paskaitos laukė rungtynės ir praktinės veiklos – vaikai turėjo galimybę iš arčiau apžiūrėti kariuomenės amuniciją, užsidėti šalmus, liemenes – viskas kaip tikrame mokyme!

Jaunuoliai po komandinių žaidimų pasinėrė į kūrybinį procesą - audė, pynė tautines juosteles. Kūrybinis procesas užtruko pakankamai ilgai, bet rezultatas buvo pasiektas. Bene smagiausias užsiėmimas stovyklos pabaigoje – mobilus lazerinio žymeklio žaidimas „Lazertag“. Stovykloje vykdytos veiklos stiprino dalyvių pilietinę savimonę, ugdė fizinį pasirengimą, lavino strateginį mąstymą bei bendruomeniškumo įgūdžius

                                          Socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Kristina Baršauskienė

Šiltą ir saulėtą rugpjūčio 1 d. popietę socialinės darbuotojos, dirbančios su šeimomis, susibūrė ne tik bendrystei bei atsipalaidavimui, bet ir komandinio ryšio stiprinimui, kurį suorganizavo socialinės darbuotojos, dirbančios su šeimomis, Aida Globienė, Ilona Kolegienė ir Violeta Staugaitienė. Popietės metu kolegos dalyvavo įvairiose veiklose, kurios skatino komandinį bendradarbiavimą, asmeninį atvirumą ir emocinį ryšį.

Užsiėmimo „Mano medis“ tikslas – padėti kolegoms atskleisti savo asmenines savybes ir stiprinti komandą per asmeninę refleksiją bei bendrą patirtį gamtoje. Refleksijos metu kiekviena dalyvė rinkosi „savo medį“ – simbolį, atspindintį jos charakterį, stiprybes ar iššūkius. Susibūrimo metu kolegės taip pat atsakinėjo į prasmingus klausimus apie save, tarpusavio santykius, profesinį pašaukimą bei vertybes. Klausimai skatino asmeninę refleksiją ir nuoširdų dalijimąsi.

 „Vienas žodis apie mane“ veiklos ratas dar labiau stiprino komandą, primindamas, kokia svarbi yra kiekvienos unikali asmenybė ne tik profesinėje, bet ir asmeninėje erdvėje. „Vienas žodis apie mane“ veiklos tikslas – paskatinti atvirumą, savęs pažinimą ir dalijimąsi su komanda. Šį kartą kiekvienas dalyvis buvo kviečiamas įvardinti vieną asmeninę savybę apie save, kuri, jo manymu, gali būti nežinoma kolegoms. Tai buvo ne tik žaidybinė, bet ir emocinio atsivėrimo veikla – skatinanti pasitikėjimą, artumą ir tarpusavio supratimą.

„Laiškas sau“ buvo tylos ir nuoširdumo akimirka, kai moterys galėjo parašyti sau padrąsinančius ir palaikančius žodžius, kurie dažnai lieka nepasakyti. Tai – jautri, asmeniška ir prasminga veikla, skirta stabtelėti, pažvelgti į save iš šalies, įsiklausyti į savo jausmus, patirtis bei išgryninti asmeninius ar profesinius siekius. Veiklos pabaigoje kiekviena kolegė parašė nuoširdų palinkėjimą ar šiltą žodį kitai kolegei. Tai buvo jauki ir jautri akimirka, leidusi išreikšti dėkingumą, palaikymą ir paskatinimą.

Pasibuvimą kartu užbaigėme tylos refleksija – 10 minučių ramybės, kvėpavimo ir dėmesingumo sau.

Popietės pabaigoje visos dalyvės vaišinosi saldžiais skanėstais ir gaiviaisiais gėrimais, dalinosi įspūdžiais bei gera nuotaika. Šiltai ir prasmingai užbaigiant susitikimą, kiekvienai socialinei darbuotojai buvo įteiktas simbolinis pakabukas su gėle ir bite – kaip priminimas, kad mes esame trapios kaip gėlės, bet darbščios ir stiprios kaip bitės. Ši maža, bet prasminga dovana tapo gražiu padėkos ir įvertinimo gestu – už kasdienį jautrų darbą, atsidavimą ir rūpestį kitais.

Dėkojame visoms dalyvėms už atvirumą ir buvimą kartu – kartu mes esame stipresnės!

Socialinės darbuotojos, dirbančios su šeimomis, Laura Sabaliauskaitė ir Lina Naujokienė 2025 m. liepos 23 d. Šakių J. Lingio parke suorganizavo edukacinę veiklą šeimų vaikams apie saugų elgesį bendraujant su šunimis. Veiklą vedė Kazimiero Skučo kinologė Iveta Rudaitytė kartu su savo kolege keturkoje – belgų avigane Ota. Siekdama ugdyti vaikų įprotį saugiai bendrauti su šunimis, I. Rudaitytė suteikė vaikams pagrindinių žinių apie saugumo taisykles bendraujant su šunimis, supažindino su svarbiausiais gyvūnų poreikiais bei paaiškino, kaip tinkamai ir pagarbiai elgtis su augintiniais įvairiose situacijose. Kartu su šunimi Ota kinologė pademonstravo bendro paklusnumo pratimus. Edukacinės veiklos pabaigoje I. Rudaitytė  supažindino vaikus su pasieniečio profesija ir jos ypatumais.

Kviečiame skaityti interviu su mergina, kuri augos globėjų šeimoje. Interviu atliko globos centro koordinatorė Iveta Demeniūtė.

Pirmoji kelionė į globėjų šeimą dažnai prasideda ne nuo džiaugsmo, o nuo ašarų. Taip buvo ir šiai mergaitei, kuri į naujus namus atvyko būdama vos dešimties. Iš pradžių – nežinomybė, baimė, skausmingas atsisveikinimas, bet būtent tada prasidėjo tikrasis virsmas – lėtas, trapus, tačiau labai tikras. „Atsimenu, kaip visą kelią verkiau. Moteris, kuri mane vežė, nupirko ledų, bet aš juos valgiau per ašaras.“ – sako ji. Atvykusi į globėjų namus jautėsi pasimetusi, supykusi ant pasaulio. Vis dėlto nuo pat pirmų akimirkų ją pasitiko šiluma – tėčio apkabinimas, sesės šypsena. „Atrodė, kad pirmą kartą mato, bet vis tiek iškart apsikabino. Suprato, kad man labai sunku.“ Nuo pat pradžių tuose pačiuose namuose augo ir kita merginos sesuo. Nors jų ryšys nebuvo paprastas, tačiau tai tapo dar viena galimybe išmokti pasitikėti ir kurti artimus santykius.

Ryšys, kuris neateina per vieną dieną

Ryšys tarp vaiko ir naujos šeimos niekada neužsimezga per vieną dieną. Reikia laiko, kad gimtų pasitikėjimas, kad baimę ir atsargumą pakeistų saugumo jausmas. Tam reikia mažų kasdienių žingsnių – net ir tada, kai viduje viskas maišosi. Ši istorija – apie tai, kaip pamažu gimsta tikras artumas. Naujų santykių kūrimas nebuvo greitas. Viskas vyko mažais žingsniais – kartais tyliai, kartais su prieštaravimais. „Man buvo keista, kad staiga iš manęs kažko reikalauja – mokytis, būti tvarkingai. Iki tol gyvenau taip, kaip išėjo, niekas nelabai ko tikėjosi.“ „Mūsų ryšys mezgėsi labai lėtai... Bet po truputį jie mane mokino, kiekvieną dieną, mes vis labiau artėjom. Aš anksti pradėjau juos vadinti mama ir tėčiu.“

Didžiausias lūžis įvyko vieną vakarą.„Atsimenu, gulėjau lovoje, mama atėjo palinkėti labanakt. Ir tada aš pirmą kartą pasakiau – labanakt, mama. Ji labai apsidžiaugė.“

Pastangos, kurios keičia gyvenimus

Ji vis labiau norėjo tapti verta žmonių, kurie ją priėmė. Meilė, kurią gavo, virto pastangomis, kurios šiandien kuria jos savarankišką gyvenimą. „Labai norėjau, kad jie manimi didžiuotųsi. Norėjau būti verta jų meilės“, – sako mergina.

Mama man visada padėjo, kartu repetuodavom skaitovų konkursams. Laikui bėgant, mergina ėmė vis drąsiau priimti sprendimus pati – žinodama, kad šeima visada palaikys, net jei jų nuomonės išsiskirs.  „Aš pasirinkau studijuoti Vilniuje, tėvai norėjo Kaune, bet jie priėmė mano sprendimą.“ Nors dabar jų kasdienybė atskira, ryšys su šeima išliko stiprus. Atstumas nesumažino artumo – priešingai, padėjo geriau suprasti vieniems kitus. „Grįžtu savaitgaliais į namus, mes susiplanuojam veiklų. Ryšys liko artimas. Atstumas padėjo apsišlifuoti.“

Seserystė, kuri bręsta kartu

Šioje šeimoje – dvi sesės, atėjusios skirtingu metu, bet augančios kartu. Iš pradžių tarp jų netrūko kivirčų, bet laikui bėgant, mažais žingsniais, gimsta tikra seserystė. Šiandien jos mokosi viena kitą priimti, kurti pasitikėjimą ir dalintis tuo, kas svarbiausia. „Mes, kai buvom mažesnės, labai pykomės... Bet dabar pradėjau ją suprast, po truputį ji man pasakoja tokius dalykus, kurių anksčiau nepasakodavo. Stengiuosi su ja susikurti tokią aplinką, kad ji pasitikėtų manim ir galėtų pasakyti tam tikrus dalykus.“

Prisidėjimas prie šeimos

Šeima jai davė ne tik namus, bet ir galimybę įsitraukti į kasdienį šeimos gyvenimą. Darbai, kuriuos atliko, tapo būdu įrodyti sau ir kitiems, kad ji gali prisidėti prie šeimos gerovės. Kiekviena pareiga – dar vienas žingsnis į savarankiškumą. „Pradėjau dirbti kartu su jais, padėjau jų versle. Iš pradžių kambarius tvarkydavau, dabar esu padavėja.“ Laikui bėgant ji vis labiau tapo šeimos dalimi – ne tik širdimi, bet ir darbais. Prisidėdama prie kasdienių veiklų, ji jautėsi reikalinga ir įvertinta.„Tėvai mokina mane, kaip pačiai tvarkytis su renginiais... gal kažkada galėčiau vadovauti verslui. Jie visada mane palaiko. Kartais atrodo, kad nebegaliu, bet jie stumia pirmyn.“

Šiandien – nauja pradžia

Šiandien ji jau suaugusi. Santykiai su globėjais išliko artimi, tikri. „Jie – mano šeima“, – tvirtai sako ji.

„Aš dabar su šypsena atsimenu save dešimties metų ir atrodo noriu sau pasakyti, kad mums pavyko.“

Jos istorija – viena iš daugelio, tačiau tokia pat svarbi. Už kiekvieno sprendimo globoti slypi ne tik dokumentai ar formalumai. Slypi žmogaus gyvenimas, jo galimybė keistis, augti, vėl patikėti, kad yra mylimas. Ir kartais viskas prasideda nuo vieno žodžio – ištarto tyliai, bet iš visos širdies. Dabar, pažvelgusi atgal, ji turi žinutę tiems, kurie šiandien išgyvena tai, ką ji patyrė vaikystėje.

 „Svarbiausia – nebijoti ir nepasiduoti. Pokyčiai gąsdina, bet jie gali atnešti labai daug gero. Nors pradžioje atrodo labai sunku, laikui bėgant viskas pradeda šviesėti. Aš norėčiau palinkėti kiekvienam vaikui išlikti drąsiam, net jei ir baisu, ir neleisti liūdesiui stabdyti. Tiesiog kabinkitės į gyvenimą. Stenkitės, tikėkit, ir viskas tikrai gali pavykti.“

Jei svarstote apie galimybę globoti vaiką, kreipkitės į Šakių socialinių paslaugų centro Globos centrą tel. +370 657 54561.