Socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka. Socialinio darbo profesija yra priskiriama dažnai stresą patiriančių darbuotojų  kategorijai. Stresas socialinio darbuotojo kasdienybėje neretai kyla dėl to, kad socialinis darbas yra ypač susijęs su paslaugų gavėjais. Specialistai nuolatos atsiduria sudėtingose situacijose, kuriose turėdami ribotus išteklius, siekia sutelkti dėmesį į kiekvieną paslaugų gavėją ir rasti būdą jam padėti. Socialinio darbo veikla apima platų diapazoną galimų streso faktorių, kylančių darbo vietoje dėl pačios darbo specifikos: darbas su įvairiomis socialinėmis grupėmis, puikių socialinių ir dalykinių įgūdžių reikalavimai, darbas komandoje, lankymasis šeimose, vykstančios reformos socialinės apsaugos sektoriuje, besikeičianti darbo aplinka, didėjantys socialinių paslaugų teikimo reikalavimai ir baimė nesuspėti prisitaikyti prie naujovių tiek politine, tiek technologine prasme. Socialinio darbo specifika yra taip pat susijusi su nuolatiniais reikalavimais, kuriuos kelia paslaugų gavėjai ir jų artimieji, kolegos ir vadovai. Socialinis darbuotojas, siekdamas profesionaliai atlikti savo darbą, neretai susiduria su įvairiomis dilemomis ir slegiančiais rūpesčiais, kurie galiausiai gali turėti įtakos darbuotojų sveikatai ir emocinei būsenai, sumažinti socialinio darbuotojo jaučiamą pasitenkinimą savo darbu bei motyvaciją dirbti ir tobulėti.

Paramos šeimai skyriaus atvejo vadybininkė Ingrida Juodienė atliko tyrimą apie profesinės rizikos veiksnius socialiniame darbe ir savipagalbos strategijas. Siekiant ištirti socialinių darbuotojų, dirbančių socialines paslaugas teikiančioje įstaigoje, nuomones apie profesinės rizikos veiksnius, buvo atlikta anketinė apklausa. Tyrimas atliktas, siekiant įvertinti profesinės rizikos veiksnių raišką, dažnumą ir darbuotojų nuomonę apie savipagalbos strategijas. Tyrime dalyvavo 11 respondentų, dirbančių socialines paslaugas teikiančioje įstaigoje. Iš tyrime dalyvavusių socialinių darbuotojų: keturi socialiniai darbuotojai turi nuo 4 iki 6 metų darbo stažą, trys socialiniai darbuotojai dirba  nuo 1 iki 3 metų, du socialiniai darbuotojai turi 7-10 metų stažą ir du darbuotojai daugiau nei 11 metų darbo stažą. Taigi, dauguma apklaustų respondentų turi didesnį nei keturių metų darbo stažą. Daugiau nei pusė apklaustų darbuotojų teigė, kad dirba daugiau nei 40 valandų per savaitę, dėl dinamiškų situacijų klientų šeimose. Atsakydami į klausimą, kokie veiksniai dažniausiai sukelia stresą darbe, socialiniai darbuotojai įvardino: didelį darbo krūvį, agresyvų, priešišką paslaugų gavėjų elgesį, konfliktines situacijas, paslaugų gavėjų ignoravimą, vengimą, nepakankamą darbo priemonių ir resursų įvairovę, atsakomybes ir reikalavimus, riziką užsikrėsti infekcinėmis ligomis. Didžioji dauguma socialinių darbuotojų įvardino, kad stresą darbe patiria kartą per savaitę, keturi darbuotojai kartą per mėnesį, trys darbuotojai teigė, kad stresą patiria kasdien. Dauguma socialinių darbuotojų teigia, kad patiriamas stresas darbe turi tiesioginės įtakos darbo kokybei, todėl labai svarbu atrasti individualiai tinkamiausias streso įveikos strategijas. Dauguma darbuotojų įvardino dažniausiai naudojamas strategijas stresui įveikti darbe: pokalbiai su kolegomis, psichologiniai mokymai, psichologinio vengimo strategija, t.y. sąmoningai atsitraukia nuo streso šaltinio, atsipalaidavimo technikos, tokios kaip meditacija, sportas, gilus kvėpavimas. Trys darbuotojai teigia, kad įveikti stresines situacijas kreipiasi pagalbos į vadovybę. Klausiant darbuotojų, kaip vertina vadovybės paramą sprendžiant profesinio streso klausimus 4 darbuotojai vertina gerai, trys darbuotojai prastai, du patenkinamai ir du labai gerai. Iš socialinių darbuotojų atsakymų, galima teigti, jog organizacija, prisideda prie socialinių darbuotojų streso įveikos. Atsakydami į klausimą, kokiomis priemonėmis įstaiga galėtų daugiau prisidėti prie profesinio streso mažinimo, socialiniai darbuotojai  įvardino: emocinės paramos teikimą, psichologo konsultacijas, pokalbius, refleksiją, trumpesnę darbo savaitę, galimybę sportuoti.

Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra įvairiapusiškai sudėtingas. Socialinis darbuotojas, stengdamasis padėti šeimoms įveikti iškilusias problemas, dažnai pats susiduria su situacijomis, kurios kelia grėsmę ne tik psichologiniam, bet ir fiziniam jo saugumui. Todėl darbuotojui labai svarbu atrasti ir taikyti streso įveikos strategijas, siekiant neprarasti motyvacijos kokybiškai dirbti socialinį darbą.

Atvejo vadybininkė Ingrida Juodienė