Tarpinstitucinio bendradarbiavimo fenomenas, teikiant pagalbą sunkumus patiriančioms šeimoms
Tarpinstitucinio bendradarbiavimo fenomenas, teikiant pagalbą sunkumus patiriančioms šeimoms
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas svarbus ir aktualus teikiant pagalbą vaikui ir jo šeimai. V. Lukamskienė ir A. Grižaitė (2015) pabrėžia, kad vaiko gerovei garantuoti reikalingas koordinuotas, komandinis daugiau nei vienos institucijos darbas. Bendradarbiaujančios institucijos sutinka ir pripažįsta, kad bendradarbiavimas, kaip tarpinstitucinio darbo koordinavimo būdas, yra tinkamiausias esminiams bendriems tikslams pasiekti. Sujungus bendras institucijų pastangas, gaunami efektyvesni rezultatai bei veiksmingiau organizuojamas institucijų darbas – užtikrinti vaiko gerovę ir deramai reaguoti į susidariusias situacijas.
Bendradarbiavimo teikiant pagalbą vaikui ir šeimai tikslas – vieningai kurti vaiko gerovę. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir partnerystė, profesijų bei sektorių komandinis darbas, teikiant viešąsias paslaugas, yra vienas iš svarbiausių socialinės politikos tikslų (VVTAĮT prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinis pranešimas, 2019). Tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būdas partneriaujančioms grupėms suteikti galimybę peržengti savo konkrečios institucijos ribas. Partnerystei būdingas pasitikėjimas, pagarba, abipusiškumas. Partnerystė reiškia atvirumą, dalijimąsi informacija ir ištekliais, bendrą sprendimų priėmimą, atsakomybę bei atskaitomybę (Peeters et al., 2019).
K. Kovaitė (2016) akcentuoja, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas turi būti grindžiamas socialine partneryste, stiprinant bendradarbiavimo kultūrą ir aplinką, užtikrinant informacijos pasidalijimą, sprendimų derinimą, susitikimų ir veiksmų nuoseklumą, reguliarumą. T. Rye ir K. Isaksson (2018) pabrėžia, jog bendradarbiaudamos institucijos įsipareigoja dirbti kartu, kad pasiektų tai, ko negali pasiekti (taip pat gerai) atskirai. Jos įsipareigoja siekti bendrų rezultatų, nors nebūtinai siekia visiškai bendrų tikslų, o bendradarbiavimas paprastai naudojamas globalesniems dalykams nei tie, kuriuos galima išspręsti koordinuojant. K. Stewart ir V. Thorrington (2015) požiūriu, bendradarbiaujančių institucijų sėkmei svarbu aiškus kiekvienos institucijos funkcijų žinojimas, tik jai priskirtų pareigų suvokimas ir atlikimas.
A. G. Raišienė (2006) tarpinstitucinį bendradarbiavimą įvardina kaip procesą, kurio metu keičiamasi informacija, bendrai atliekamos užduotys, dalijimąsi ištekliais, ugdomi gebėjimai, siekiama abipusės naudos ir bendrų tikslų, pasidalinant rizika, atsakomybe bei atlygiu. A. G. Raišienė (2008) pažymi, kad tarpinstituciniam bendradarbiavimui būdingi horizontalūs ryšiai. Horizontalioji komunikacija vyksta tada, kai vieno organizacinio vieneto narys bendrauja su kito organizacinio vieneto, esančio tame pačiame hierarchijos lygmenyje, nariu arba su nariu kitoje pagrindinėje organizacijos hierarchijos grandyje (Liedtke, 2022).
Pagalbos šeimai teikimo procesas suprantamas kaip pagalbą teikiančių organizacijų komandinis darbas. Tai bendra veikla, užtikrinanti, kad vaikui bei jo šeimai būtų kompleksiškai teikiamos paslaugos bendradarbiaujant skirtingų įstaigų specialistams (Nyström et al., 2018). Bendradarbiavimo nauda įžvelgiama per susivienijimą tarp skirtingų įstaigų atstovų siekti bendro tikslo – pagalbos šeimai ir įgalinimo pačiai dalyvauti šiame procese (Como et al., 2014). Socialinio darbo kontekste tarpinstitucinis bendradarbiavimas laikomas metodu, kuris leidžia sudaryti galimybes padėti vaikui, taip pat apjungia specialistų kompetencijas ir patirtis ieškant sprendimų. Bendradarbiavimas dėl vaiko gerovės pasižymi tarpinstituciniu ir tarpdisciplininiu bendradarbiavimu, kurio pagrindas yra komandinis darbas.
Organizuojant tarpinstitucinį bendradarbiavimą vaiko gerovės srityje, kuriami tinklai, kurių veikla grindžiama pasitikėjimu (Lukamskienė ir Grižaitė, 2015). Vaiko teisių ir interesų apsauga yra kompleksinė, reikalaujanti įvairių institucijų ir organizacijų indėlio (Tamutienė ir Auglytė, 2018). Vaiko gerovės principų įgyvendinimas – vaiko apsauga, aprūpinimas ir dalyvavimas – vyksta tarpinstitucinio bendravimo veikloje, kuomet „įvairios institucijos ir žinybos koordinuoja savo veiklą, kurdamos ir įgyvendindamos bendrą vaiko gerovės politikos strategiją“ (Lietuvos Respublikos vaiko gerovės Valstybės politikos koncepcija, 2003, p. 9). Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (2024) bendradarbiavimas įvardijamas kaip principas, kuriuo remiantis vykdoma socialinių paslaugų kontrolė, skyrimas ir teikimas. Tarpusavio pagalba ir bendradarbiavimas vyksta ne tik tarp pačių organizacijų, kurios gina žmonių teises ir interesus, socialines paslaugas teikiančių institucijų, bet ir paties asmens, šeimos ar bendruomenės.
Sėkmingą tarpinstitucinį bendradarbiavimą sąlygojantys veiksniai: bendradarbiavimo santykių ir procesų sukūrimo sistema; aiški vizija ir tikslai; įgalintos partnerių kompetencijos; vadovavimas; keitimasis informacija ir koordinavimas; komunikacijos procesai; bendros naudos supratimas; kontrolės sistemos sukūrimas; bendradarbiavimo proceso valdymas; vidinių reikalavimų (taisyklių) kūrimas; komandinis darbas; skirtingų interesų ir nuomonių derinimas; abipusis pasitikėjimas (Raišienė ir kt., 2019). Tarpinstituciniame bendradarbiavimo procese svarbūs ne tik organizaciniai bendradarbiavimo klausimai, bet ir santykiai, kurie turi būti paremti pasitikėjimu, empatija, palaikymu, motyvacija. Sėkmingam bendradarbiavimui reikalingas abipusis noras bendradarbiauti, dalinimasis informacija ir empatija paremti santykiai. Taip pat akcentuojamas bendros veiklos koordinavimas ir abipusis pasitikėjimas bei tarpusavio komunikacija (Jakštiene, 2017). V. Lukamskienė ir A. Grižaitė (2015) taip pat akcentuoja pasitikėjimo svarbą bendradarbiavimo procese, kur šis aspektas laikomas esminiu veiksniu. Teigiama, kad vyraujantis pasitikėjimas ir pagarba yra būtina tarp procesų dalyvių.
Bendradarbiavimo procese svarbu bendri tikslai ir rizika, intelektinės pastangos ir komandinis darbas, veikimas tinkle. Jaučiamas tarpusavio priklausymas, pagarba ir pasitikėjimas vieni kitais, pasidalijimas turima patirtimi, dalyvavimas sprendimų priėmime ir aiškus savo vaidmens žinojimas. Taip pat akcentuojamos ne tik abipusės pastangos užsibrėžtų tikslų siekimui, tačiau nemenkiau svariu aspektu tampa bendradarbiavimo procese dalyvaujančių dalyvių tarpusavio santykiai (R. Carnwell ir J. Buchanan, 2009).
Tarpinstituciniam bendradarbiavimui svarbu ne tik gerai suorganizuotas procesas, bet ir atvira pasitikėjimu bei abipuse pagarba paremta komunikacija, siekiant bendrų tikslų, suvokiant tarpinstitucinio bendradarbiavimo naudą. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo reikšmė ypatingai aktuali teikiant pagalbą sunkumus išgyvenančioms šeimoms, kadangi jų sunkumai dažnu atveju kompleksiniai. Kuriamos partnerystės tarp organizacijų efektyvumas priklauso nuo tarpusavyje susijusių veiksnių, aplinkos, ryšių ir santykių, funkcijų aiškumo, bendradarbiaujančių partnerių vaidmenų šiame procese supratimo.
Straipsnį parengė socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Violeta Staugaitienė.