Šeima yra pagrindinis mūsų visuomenės elementas ir jai tenka didelė atsakomybė už mūsų visuomenės ateitį. Vykstantys socialiniai ir ekonominiai pokyčiai paveikia mus supančią aplinką ir joje esančią šeimą, o valstybės vykdoma socialinė, šeimos politika turi įtakos šeimų prisitaikymui prie socialinių pokyčių. Šeimos, kurios negeba prisitaikyti prie vykstančių pokyčių gali susidurti su įvairiomis kompleksinėmis problemomis tokiomis kaip: bedarbystė, priklausomybės, skurdas, smurtas, vaikų teisių pažeidimai ir visa tai yra tiesiogiai susiję su žmonių emocine ir psichologine būsena bei sveikata. Siekiant padėti šeimoms įveikti kilusias problemas su jomis pradeda dirbti socialiniai darbuotojai bei atvejo vadybininkai.

Socialinis darbas išties yra unikali profesija, kuri pastaruoju metu labai išaugo, keičiasi taip pat ir visuomenės požiūris į socialinį darbuotoją. Iš pradžių socialinio darbuotojo intervencijos modeliai buvo grindžiami socialinio darbuotojo atliktu vertinimu apie tai, ko šeimai „reikia“, tačiau šiuo metu yra atsitraukiama nuo šio požiūrio, kad šeima negeba spręsti problemų, analizuoti savo situacijos ir linkstama prie bendradarbiavimo proceso, kuris būtinas teikiant socialines paslaugas šeimoms. Dažnai ir pačios šeimos nesiekia ir nenori „ekspertų“, kurie pasakotų joms, kaip jie turėtų ar turi elgtis tam tikroje situacijoje. Šeimos yra labiau linkusios priimti pagalbą kai yra plėtojami atviri, bendradarbiavimu grįsti santykiai su specialistais, kurie supranta ir palaiko šeimos vertybes.

Dirbant su šeima socialinis darbuotojas susiduria su kompleksinėmis jų problemomis apimančiomis ne vieną gyvenimo sritį (buitinę, finansinę, psichosocialinę ir kt.), tad darbuotojas turi būti įvairiapusiškas, pasirengęs atlikti įvairius vaidmenis ir funkcijas, neretai vienu metu atliekant net kelias funkcijas, tačiau visą tai yra susiję su siekiu padėti šeimai tinkamai funkcionuoti.

Teikiant socialines paslaugas socialinis darbuotojas siekia ne tik padėti išspręsti sunkumus su kuriais susiduria šeimos, tačiau siekia įgalinti klientą (šeimą) aktyviai veikti savo problemų sprendimo procese. Taip pat teikdamas socialines paslaugas darbuotojas renka ir kaupia informaciją apie klientą (šeimą) ir jo socialines problemas, teikia informaciją klientui, esant poreikiui tarpininkauja tarp kliento ir kitų institucijų, konsultuoja aktualiomis klientui temomis, ugdo reikiamus įgūdžius, bendradarbiauja su kitomis institucijomis, įtraukia išplėstinės šeimos narius į pagalbos procesą, organizuoja sociokultūrinius renginius, fiksuoja socialinių paslaugų teikimo eigą, rengia socialinės veiklos ataskaitas ir kt.

Siekiant teikti profesionalias ir kokybiškas socialines paslaugas būtinas nuolatinis profesijos tobulinimas, įgyti reikiamų žinių, kaip elgtis besikeičiančiose situacijose. Socialiniai darbuotojai taip pat turi nepamiršti ir savęs, kadangi nuolat susiduria su stresu, krizėmis, konfliktais o visą tai reikalauja didžiulės ir asmeninės emocinės investicijos, tad socialiniams darbuotojams suteikiamos galimybės dalyvauti supervizijose gauti emocinę paramą iš kitų kolegų.

Taigi, socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas padėti šeimoms, kuo geriau funkcionuoti jų socialinėje aplinkoje, tačiau viskas priklauso nuo pačios šeimos motyvacijos, noro imtis aktyvių veiksmų keisti esamą situaciją. Socialinį darbą būtų galima sulyginti su atrakciono pasivažinėjimą kalneliais – kartu su klientais tai kyli, tai leidiesi, staiga pašoki į viršų, tada krenti, galiausiai apsisuka galva, o išlipęs kurį laiką nesupranti nei ką tu darai, nei ką kiti daro, ir negali išlipti kol viskas nepasibaigs. Niekas negali. Tai socialinio darbuotojo kasdienės profesijos situacijos, lyg kalneliai ir neįmanoma žmonėms įsiūlyti nieko kito mainais į geresnį gyvenimą, kad ir kokį jį sau susikūrė, bet socialinis darbuotojas yra tik palydovas jo gyvenimo kelyje.

Atvejo vadybininkė Simona Stankevičienė